SHQIPĖRIA ETNIKE SHKRIMTARĖT TANĖ

Radovan Zogoviē

ARDHĖSIT

KĖNGĖT E ALI BINAKUT

Nė tridhjetėvjetorin e paraqitjes sė tyre publikut, qė, edhe ne, pasardhėsit e Binqeve, po i botojmė - si edicion tė veēantė dhe nė tė dyja gjuhėt - "Ardhėsit - Kėngėt e Ali Binakut".

Edhepse me njė vonesė prej mė se njėzet vjetėsh, prapė, me kėtė rast, ne shprehim mirėnjohjen tonė njerėzore pėr kėtė vepėr tė denjė, e cila, ndėr tė parėt nė serbokroatishte, trimėrisht dhe ndershmėrisht - nė mėnyrė humaniste, foli tė vėrtetėn pėr ne, tė ashtuquajturit "shqiptarė tė egėr", pėr "agrarin" famėkeq dhe tė tjera kėso dore; vepėr ku ėshtė gėrshetuar edhe ajo tradita e pohimit fisnik, qė i pari ndėrmjet Malazezėve e shprehu poetikisht i papėrkulshmi Mark Milani...

Nė atė kohė - e atėherė ajo ishte pėr ne mė e nevojshmja - ajo nuk ishte vetėm fjalė trimėrore: zemra e zemrės, dorė mirėkuptimi dhe nderimi e shtrime vėllazėrisht - por edhe flamur nėn hijen e tė cilit Partia Komuniste e Jugosllavisė mblidhte, pa marrė parasysh kombėsinė, partizanėt e vet guximtarė pėr pėrleshjen e fundit me tiraninė dhe mizorinė, pėr sendėrtimin e ėndrrave shekullore tė njerėzve tanė.

Prandaj, "Ardhėsit-Kėngėt e Ali Binakut", nė tėrėsi u benė kėngė kushtrimi tė Partisė Komuniste nė kėto vise tė stuhishme, qėndrimi i saj, vėshtrimi i drejtė i realitetit tė mjerė tonit tė shtypjes nacionale dhe ekonomike, dhe e vetmja rrugėdalje prej pellgut tė zi - rrėfimi me gisht kah fajtorėt e sė keqės, grishja revolucionare pėr flijime dhe marrėdhėnie tė pėrbashkėta:

Njė pėr tė gjithė -Tė gjithė pėr njė...

Prandaj kėto kėngė vetėm e forcojnė dhe thellojnė vėllazėrimin ndėrmjet njerėzve, pa tė cilin s’ka lumturi; janė brum frymėzimi i pashtershėm i breznive tė sotshme dhe tė ardhshme pėr dashuri, mirėkuptim e nderim reciprok - kėshtuqė tė mos kthehet kurrė mė e kaluara e hidhur.

*

Autori i kėtij libri, njėqinfish tė dashur pėr ne - poeti dhe prozatori, publicisti e pėrkthyesi prej Malit tė Zi, por edhe prej Kosovės e Metohisė - u lind nė katundin Mashnicė tė Polimses, mė 1907, ku kaloi fėmijėrinė, kurse rininė nė Metohi si "ardhės". Fakultetin Filozofik, letėrsinė, e kreu nė Shkup. Redaktoi dhe bashkėpunoi me shumė revista dhe fletore ndėrmjet dy luftėrave, duke dėpėrtuar nė radhėn e e pėrfaqėsuesve tė dalluar te letėrsisė realiste, pėrparimtare. Pėr shkak tė punės revolucionare e kanė ndjekur pareshtur. Nė luftėn nacionalēlirimtare mori pjesė qysh ditė e parė.

Dy pėrmbledhjet e e paraluftės tė poezive- "Grushti" (1936) dhe "Pėllumbat e falėt" (1937, ku qe botua pėr herė tė parė edhe cikli "Ardhėsit" - Kėngėt e Ali Binakut") - u ndaluan menjėherė prej policisė. Mbas ēlirimit botoi, si libra tė veēantė - pėrmbledhjen "Strofat krenare" (1947), kritikat e polemikat "Nė fushė tė mejdanit" (1947), poemėn "Ardhėsit - Kėngėt e Ali Binakut" (1958) botim i vetė autorit) dhe vjershat "Fjala e artikuluar" (1965).

Ndėrmjet tė pėrditshmeve tė bollshme, nė shumicė prej letėrsisė sovjetike, pėrmenden ato prej Majakovskit, Gorkit e tjerė.

"Ardhėsit - Kėngėt e Ali Binakut", si cikėl prej njėmbėdhjetė kėngėsh, u botuan pėr herė tė parė shqip mė 1949 nė tre numra fillestarė tė revistės "Jeta e Re", nė pėrkthimin e E. Mekulit dhe N. Begollit; pėrndryshe - ciklin, asht si ka qenė nė botimin e parė, e pati pėrkthyer mė 1938 Mikel Marku, punėtor nga Peja, por dorėshkrimi humbi. Pėrkthimi i tashėm u bė sipas botimit tė vitit 1958.

Nėntor, 1967

Esad Mekuli

I iku gjumi Ali Binakut si zogu i trembur, dhe netėt u bėnė tė rėnda e tė pambarim. Orė e orė tė gjata tė natės ai rri zgjuar, i shtrimė nė postiqen e vjetėr tė ogiēit, ndėrsa netėve tė shurdhra e herėt para se tė zbardhė drita rri pranė oxhakut ku, sipas zakonit tė stėrgjyshėrve, e ndez vetė zjarrin: rri, mendon dhe numėron tespihet - mjekra e bardhė e krehur i skuqet nė flakė si tufat e misrit tė Metohisė. Pėshpėritė fjalėt e thata tė buzėve, kėrcasin tespihet- kohė tė vėshtira kanė ardhur, don me iu zhdukė gjurmėt fisit tė Ali Binakut tė Metohisė.

Mė lehtė e kanė pasė stėrgjyshėrit tij nė moshėn e tij: lėjshin parmendėn e kosėn, lėjshin pushkėn dhe rrinin nė kulla; ndiznin zjarrin nė oxhak tė odės sė madhe, u tregojshin bijve dhe nipave ēka duhej tė punojshin, shkojshin nė pleqėri tė Shėngjergjit, pajtonin gverre shtėpiake, pritshin mysafirėt, kujdeseshin pėr nuset dhe i faleshin perėndisė. Po ēka tė bėjė, ēka tė bėjė Ali Binaku plak, si tė rrijė nė Kullė, qysh tė dalė prej saj, - ditė tė vėshtira kanė shkelė, zotėrinj tė vėshtirė: duan t`i zhdukin gjurmėt e tij, ashtu edhe tė fisit tė tij prej Metohisė...

 KĖNGA E PARĖ

Unė Ali Binaku heq tespihet e mij tė shurdhėr

dhe me ēdo kokėrr tė rėndoj mbi qafė vargun e gurėvet

unė Ali Binaku tė mallkoj gjithė ē`ke deri nė farėn e gjinisė sate!

Pse, pse nė pullaz ma vrave tė shenjtin shpend, lejlekun?

Nė oxhakun tim i falej allahut,

nė oxhakun tim puthte sqepat e bardhė

qė si bima prej bucės shpojnė lėvozhgėn e vesė,

prej oxhakut tim shtrinte nė votrėn time rrembat e bardhė,

dhe kurrė me krah s`ma rrėzoi mollėn prej rrembi,

dhe kurrė me sqep s`ma shpoi syrin e kuq tė qershisė

(qė tė kullojė ninėza e kuqe!) –

shpend i shenjtė

kur pushka e parė krisi nė tė –

me habi shikoi syhapur shpend shenjti;

kur pushka e dytė krisi nė tė -

vetėm qafėn pėrkuli si lulja e bardhė nė erė;

kur pushka e tretė krisi nė tė -

ra prej oxhakut tim, i pėrgjakur,

nė pullazin tim...

Natė ėshtė. Hėna pikllueshėm shikon Shkipninė e Metohinė

Rri pranė oxhakut - nėpėr prush ka rėnė pluhuri i gjelbėr i krundeve

Gjithēka flenė... dėgjohet vetėm pėshpėrima e tespive

Nė tokė rri zogu i vdekur

I bardhė dhe i pėrgjakur - ėshtė pėrgjakur bosi i borės

i bardhė dhe i pėrgjakur - nė gjakun e vet qingji ka fjetė,

dėgjoj, dėgjoj:

nga ēatia ime

pikon

gjak

KĖNGA E DYTĖ

I rrėzuen gardhiqet e mija si tė lashtat,

i shkelėn gardhiqet e mija si tė lashtat e ndeme;

i shkelėn livadhet e mija tė blerueme

si rrushin.

Livadhi pranveror ėshtė si uji i kthejlltė i blertė-

sa dielli mos me turbullue me gishtat e vet;

livadhi bardhė-lulue si bora e parė-

sa zogu gjurmėn mos me lanė mbi tė;

era mos m’u valvitė mbi barin e vesuem-

mos me gafrrue!

I rrėzuen gardhiqet e mija si tė lashtat,

i shkelėn livadhet e mija si rrushin.

Kėmba ime kurrė nuk shkeli mbi gardhin e tij,

kėmba ime kurrė nuk la gjurmė nė livadhin e tij

(as kur ka borė mbi tė deri nė gju),

as dhuja ime kurrė

nuk hypi nė gardhin e tij pipat e murrizit m`i ndukė.

Nė livadhin tim qinda rre si mbi borėn e vjeme.

Dhe shih, kalon ai si dje nėn degėt e rėndatė qershive

tė mija,

ndalet dhe degėn shqyen,

e asaj, si gjerdanit tė kėputun,

iu dridhėn dhe iu derdhėn inxhinjtė e kuq tė qershive.

Dhe plaga ku dega u shqye

u mbush me gjak.

KĖNGA E TRETĖ

O natė,

mos po kalojnė ushtritė mbi ura,

apo era thyen degėt e pemishtes sime,

apo trerėt bora po i rrėzon nė pullaz?

Jo, nuk po kalojnė ushtritė mbi ura,

nuk po i thyen era degėt e pemishtes sime,

nuk po i rrėzon bora trerėt nė pullaz.

Po kali i tij bėn lėmė nė misrin tim

tanė natėn, tanė natėn...

Po e ndiej - qerret e topave po kalojnė nėpėr misėr:

thyhen kėrcejtė e njomė tė kallijve,

thyen brijėt e njoma tė fletėve.

Po e ndiej - dushmani dalldiset nė qilarin e bijės sime,

shkel me gjunjė shtratin e saj vajzėror,

junguron si qeni nėn fytin vajzėror.

Kėtu ėshtė- me thundėr mė shkel nė brijė!

Shkon ai arės- zekosat nėn tė kalohen.

Ai me buzėt e lagta tramakėt i prek,

me dhėmbė kėput majėn e skuqun tė gjinit,

dhe kafshon - prej dhėmbėve tambėli i shkumon.

Ndėrmjet mbrėmjes e meje shtrihet viti i rėndė,

dhe ai ėshtė gjithė natėn mbi mue - m`i shkel brijėt me thundra.

KĖNGA E KATĖRT

 As shirat nuk po e kujtojnė tokėn, as gjumi shpirtin.

Dhe gjethet gjithė natėn pėshpėrisin pėr zhurmėn vesore

tė shiut,

dhe buzėt e thara qė ėndrra si rrebesh tė ushtojė.

Ushto, i duhishmi, nė degėn e arrės , ushto,

laje ndryshkun e mollave, njomi sqetullat e kallijve,

freskoji pullazet, vaditi livadhet e shkeluna,

mbushi shtambat e gurrave dhe pėrmbysi.

Ushto, i buti! Dhe unė po flej, e ti ushtomė,

dhe luhatma deri nė agim degėn nėn dritare,

si djepin pėrkunde.

Po pse tė ushtosh, pse degėn tė ma luhatish?

A thua nesėr do tė shoh zallin e shpėrndarė nė rrugė,

dhe turmat e pazarit, si dyndje gazmore?

A sdo tė shoh qetė brij-lagur,

dhe qerren mbas tyre, mbushė fasule tė bardhė,

dhe fasulen nė rrugė- sedefe nė dru?

A thua do tė shoh kuaj tė bardhė shale,

kur guaskat e thundrave shpėrndajnė nėper zalle,

dhe xingojnė me takam, e kėmbėsorėt i ngacmojė me buzė,

e pasqyrat e vockrra tė fyejve tė Gjakovės

hedhin flutura tė bardha

nė degėt e arrės,

nė dritaret e vashava?

Si tė flej? I zgjuar ēka tė shikoj?

A pemishtet tona, ku as qengjat lėshue nuk janė,

e tash i ndyejnė thitė dhe bagėtitė e ardhėsve?

A shartimet e merakut, qė as puhia s`i pėrkuli,

e tash thyejnė dhitė damtore tė ardhacakėve?

A rrugėt e pazarit, ku qetė e zbathur shqepojnė,

dhe qerret ciasin, e rrotat luhaten?

A kalorėsit e rrallė dhe kuajt e shalės

prej tė cilavet kėmbėsorėt e zbathur fshehin kėmbėt

nė hendek?

Apo burrat - tė armatosur dhe kostarė,

me duqet rreth qafe,

me vargje specash nė krah?

Pse t’ushtojsh, pse tė ma lėkundish degėn?...

KĖNGA E PESTĖ

 Druaj prej odės sė shurdhėr nė muzg,

frikohem prej kumbonave tė shkreta tė ogiēėve varur nė tavan

qė lehtas nė erė gjėmojnė.

Dhe iki nėn bli, i kryqėzoj kėmbėt nė lendinė

dhe pres, pres-

qė dhentė e lopėt, prej kullose, tė mbushin rrugicat e katundit,

qė tė sjellin hare nė katund,

qė tė sjellin prej fushe lule midis thundrave,

qė tė sjellin tambėl nė gjij.

Druaj prej odės sė shurdhėr nė muzg,

frikohem prej kumbonave tė shkreta qė lehtas nė erė

gjėmojnė-

dhe iki nėn bli, dhe kryqėzoi kėmbėt nė lėndinė,

dhe pres, pres...

Prej prone tė tėhuajur, shtratit tė rrugėve tė dhiareve,

muzgu i shkretė kėrcėllin me thundrat e vetarėve.

Maja e qinarit fluturon e bie si zogu nė pe,

muret dhe gardhiqet hitha kundėrmojnė.

Shkreti... Vėrshima e territ i mbyt gėrmadhat

e shtėpijave. -

Tufat s`kanė me sjellė nė vedrat e gjijve tambėl n`katund,

dhentė s`kanė me pru lule midis thundrave.

Tufat tona, tė bardha, si dhėmbėt e rralluem,

torishtat e kullosat tona u lavruen.

A din ti nė muzg si lehin qent ndėr dhenė,

a din ti tė lehmet e tyne si flakėrojnė

(flakėrojnė!)

si zjarret gazmore rreth torishtės?

A din ti

si duket sisa e plotė nė gojėn e qengjit?

Hej, bari po rritet mbi rrugėt tona!

Udhėt tona tė gjana janė lavrue.

Baj be-

nė vorre rritet kompiri!

KĖNGA E GJASHTĖ

 Tufat tona te bardha si dhėmbėt e rralluem,

rrugėt e bjeshkėve u mbuluen me bar.

Dhe ditėt e verės, shtegtare tė etshme, vijnė e shkojnė,

e re s`ka prej deti as nė det.

Ėshtė mesditė. Digjet Ēellopeku. Varen rrembat e molisur,

gurėt ashpėr erėsojnė, nė squfur.

Tri dhen, tė ndame tufet, ecin nė rrugėn qė pėrvlon

si tė verbėra dhe njėrapastjtrės si tė lidhura.

Dhe kudo qė jam, kudo qė ulem: ulurojnė qentė e barinjve,

dhe ēelin gropa, dhe kujisin nėn dhe-

kujisin prej zhegut, prej mallit pėr bjeshkėn.

Dhe ditėt e etshsme vijnė e shkojnė,

e re s`ka as prej deti as nė det.

Ėshtė mesditė. Digjet Ēellopeku. Nė bjeshkė pėrrojet gufojnė

dhe njomin barin, dhe njomin brejt deri nė gju.

Krojet rrahin lugjet ujėvarėse,

pashiten nė erė, stėrpikin lugoren.

E pishat ushtojnė si shpellat dhe murlani,

me zėrin e vetmisė

sė lashtė,

stėrlashtė nė bjeshkė.

Nė cilėn bjeshkė zani nuk po ndihet? Nė bjeshkėn Shtedim

zani nuk po ndihet.

As qen mė s`ndien, as kmesa t`bėrlykun,

as kėngė, as sqepari, as tareq mejdanxhinj.

Aty lėpushėt ngrihen, mbulojnė stanet e shkretnueme,

dhe toka i bren hujt e torishtave mbi nye,

dhe bari del nėper dėrrasa e trina.

Tufat tona tė bardha si dhėmbėt e rralluem,

Nė bar mbueluen udhėt dhe kryporet.

Nė barin e bjeshkėve tona, nė barin e madh vesor

ulkojat lajnė gjijtė dhe kėlyshėt ushqejnė,

dhe kėlyshėt ushqejnė

nė kullosat e shkreta tė bjeshkėve tona!

KĖNGA E SHTATĖ

 Mos qaj, moj Zizė Nimonja e Nimon Alisė,

nė gjumė mos qaj, mos nem ēobaninė tėnde,

bjeshkėt mos i ėndėrro, as kullosat vesore deri nė gju,

as mrizet mos i ėndėrro, as krojet e akullta.

Flij, ēobanesha ime herake!

Dhe herėt zgjohu, dhe lopėn gurishtės teposhtė lėshoje,

teposhtė Bistricės, lumit shterak.

Aty do tė gjejė fletė tė idhta nė rremb,

dhe vesė do tė gjejė-

vesė mbi gur.

Mos lėngo nė gjumė, suta ime e rrėmbyeshme,

mos i nem sytė, as nėntėr vjetėt e tua mos i mallko,

mos ėndrro hurdhat e zez nė rrah,

ku bari thahet, ku bari prej gjaku s`rritet.

Flij, ēobanesha ime gjumėlehtė!

Po vijnė shirat vjeshtore- shirat kanė me la tokėn,

kanė me la, me farė kanė me mbjellė.

Bari do tė gufojė, dhe bari gjithēka do tė mbulojė,

i blerti bar

harrestar.

Mos lėngo, plep, mos u dridh prej ethesh tė blerta,

flokėt e imtė mos i shkull, mos i thyej duart e vogla

gishtėholla,

prej lajthishtes mos u tremb, mos ėndėrro tė dekė-vramin,

qė vra e kanė te kroi, fėtyrėn me lėpushė mbulue.

Flij, ēobanesha ime ėndėrrkeqe!

Po vijnė shirat vjeshtore- shirat kanė m`i rrafshue gropat,

kanė me i rrafshue, me farė kanė me i mbjellė.

Bari do tė gufojė, dhe bari gjithēka do tė mbulojė.

i blerti bar

harrestar.

Flij, ē0banesha ime herake!

Qė tė ēohesh heret, qė lopėn nė kullotė ta lėshosh.

Qė ushqim tė gjejė- sė paku njė fletė tė idhėt nė rremb,

dhe vesė tė gjejė, sė paku mbi gur!

KĖNGA E TETĖ

 Na ranė, tinėz na ranė,

nė prehje tė mėngjesit nėn bli na ranė.

Dhe na rrėzuen, na zbėrthyen, na shkelėn

si dushmanėt duajt e dushmanėve.

Na ranė nėn blirin hijetar

qė me degė mbulon nyjzėn gjashtė rrembėsh

e me maje ia kalon tymit tė oxhaqeve.

Na ranė, nėn bli na ranė

ku gjyshat na rrijshin nė mėngjese dhe mbrėmaneve verore,

dhe pyetshin pėr shėndet, pyetshin pėr zekosat,

shkrepshin urorin, retė i shikojshin,

dhe kosat mprehshin, dhe kuajt endshin.

Dhe na rrėzuan, nas zbėrthyen nė bar, na shkelėn,

aty ku, nė mėngjese heret, nė muzgjet hijerėnda verore,

rrijshim edhe na, ngushtue travajesh,

me shata tė topitur, me kosėza tė ngranme,-

dhe ēekiēat e kosave, dhe kujdeset, dhe duhanin ndajshim,

dhe fjalė uzdaje prej goje nė gojė nedshim

si prushin e mbuluem tė nadjes

prej votrės nė votėr.

Tash bliri- qyqe vetėm. Dhe unė plaku e kujtoj

Porsa hija e tij rrugėn pėrgjysmė vėrshen e shkim,

kojshitė i pėves pėr shėndet, ata mė nuk janė.

Dhe rrij, rrij. Me degėt kuvendoj

nė gjuhėn e gjetheve. Dhe zogjtė i kuptoj.

Edhe zogjtė thonė: nuk fryejnė erėra ndėr degė

qė tė shitojnė zogjtė, qė zogjtė t`i rrėzojnė prej degėve,

po qe degėt-

po qė degėt zogjtė t`i mbrojnė.

KĖNGA E NĖNTĖ

 Mos qaj, Ibish, nxėnės-peng te ardhėsi,

mos copėto shpirtin, mos i mundo sytė dhe mos qaj.

Po, me strajcėn e nxėnėsit me shkronja tė huaja ti je pėr mue

kallam misri shtalb me lungė tė plumbėt.

Kur i mėshon shuplakė librit, ti me shuplakė godet

nė gozha tė germave, tė mprehta si gozhda

nė tė dy anėt tė mprehta.- Por mos qaj,

mos qaj Ibish!

Vuajtje e pikėllim- pse i imi mė je mė shumė se dielli im

nė qafė,

dhe mbi vorrin tim, prej dheut tė gjelbtė brenge e urrejtje

bari nuk do tė mbijė- i gjelbėrti bar harrestra.

Por ti mos qaj. Kur e zeza bie mbi njeriun,-

he burrė, mos qaj. Ibish, he burrė, Ibish Nimoni,

mos qaj, shtrėngoi dhėmbėt dhe mos qaj;

he burrė, Ibish,

mbaje mend se kush je dhe i kujt je!

Mbi mua tė vetmin, nė kohėn fishire nė mua,

qė qytetet tona dhe katundet i ēojshin si gotata

dhe i cokrojshin mbi tryeza e kufij

dhe i hidhshin copė-copė, prej mllefit ose qejfit,

dhe kuajt i ushqejshin me bukė, dhe shpatat me mish,-

tre mbretėr, qė vijshin pėr mos me shkue,

dhe shkuen,

si vegshat u thyen.

Mbi ne nė mua, sa kap kosa e njė jete,

kanė qenė tre krala, qė vijshin pėr mos me shkue,

qė ngrehshin topat nė shtatė rrugė dhe kufij

dhe na goditshin me zjarrė, dhe na qėllonin me fjalė

tė mėdha me na ngri,

dhe na shkundshin si pemėt, dhe na qethnin si delen,

dhe na thurshin nė lese, hujtė e tė cilave zblidhen nė nyje,-

tre krala, qė vijshin pėr mos me shkue,

dhe shkuen,

si vegshat u thyen.

Hullive tė kėtyne arave, rrudhave tė kėtij balli

kanė kalue pashė Shemsi-pashėt, Savė-Pataret, Teodor-bashet,

sejmenėt, krillashėt, gjindarmėt, qyskitarėtdajakxhinjtė,

fajdexhinjtė dhe ryshfetēitė, kalemxhinjtė-tupanxhinjtė...

Dhe kanė kalue, prinjėsit dhe ushtri. Aq mė pakthim,

sa lavdoheshin si tė amshuem. Aq mė papritmas,

sa mė tė fortė qė dukeshin. Quhen ishin, dhe do tė quhen,

do tė quhen

ajo qė ėshtė!

Do tė quhen ishin. E na- na tė parėt e tė mbramėt,

na tė mėkėmbur, na rranjė tė rranjosur qė ecė,

na tė premė, na qė mbrohemi dhe pėrtrihemi

nė dhjetė filiza, mungullojnė nė tri thika,-

kėtu jemi, dhe do tė jemi- qė mėhallat tė rriten nė

katunde,

katunishtet nė katunde, qė bimėt tė gufojnė prej

rruzgjerės,

qė dielli tė mbėltojė fidanėt e tij nė ujėrat e vėrshueme

mbi gryka,

qė kuajt tanė tė shalės tė shkelin vanat e pėrrojet

dhe tė qėndrojnė mbi yje, dhe yjet tė fluturojnė copė e grimė,

qė me kėngė tė dijmė ēka bėjmė, qė ti tė mugullojsh,

tė rritesh,

qė tė thuash se kush je dhe i kujt je!

E ti mos qaj. Kur e zeza bie mbi njeriun,-

he burrė, mos qaj! Ibih, he burrė, me zemėr ti kaloje

edhe librin e dhunės- kur ėshtė edhe libri fuqi,

duro dhe mėso- kur ėshtė mė fuqi dhe libri!

Dhe nė tė, madje nė te tė gjindarmueme, tė zotnijueme,

do tė gjejsh se nganjėherė ėshtė mė burrėrore dhe mė e urtė

rrugėt me i lavrue, se arat e Metohisė.

Nga ajo dikah ka ardhė se pėr ate

qė ligjin e ka nė topuz, gjurmėt i qelbėn me panjerėzi.

Diku nė te ka shkrue Mark Milani nė Medun

qė tė dihet se kush jemi dhe tė kujt jemi.

Pra, mos qaj. Tė zezės kaloja me trimni.

Dhe prej atij libri, dhe tė atyre mbas kėtij dhe mbas tyre,

mėso qė tė mundesh- ku libri kresė nuk i ndihmon,

e kryet dorės, mos qofshin as krena as shkronja,-

mėso qe tė krijosh, kėrko qė tė dallosh

kur, me kė dhe qysh-

qė knjiga tė quhet l i b ė r, glava tė quhet k r y e,

sloboda- tė quhet- l i r i.

Dhe atėherė, Ibish, urithi im rreth belit,

atėherė

lapsi nė gishtat tu, qė i puthi tė dhjetėt nė majtha,

nuk do tė jetė kunj mundues, i rrasun midis gishtave,

jo!- ai do tė jetė edhe mė i butė edhe mė i njomė

se fletėt e barit mongjesor me tė cilin fshin kosėn,

se griha, e butė dhe e lagėt, nė dorė heret nė agim,

nė dorėn qė dashunoj tė kositėsit qė dua,

do tė jetė- mbaje mend se kush jemi dhe tė kujt jemi!

KĖNGA E DHJETĖ

 Ranė malet tona

si ushtritė e kosituna.

Tokėn si thitė e rrėmojnė

rrėnjė drunjėsh duke kėrkuar.

Burimet tona dhe pėrrojet i danė prej nesh,

tė lashtat tona i thith dheu dhe i ushqen.

Ujin pėr bahēe e pėr ara-

me pare e blejmė.

E qe- prej kullosave dhe maleve tona

dhe nė arat tona kaluen shtizat majemprehta,

nė arat tona kaluan veglat kėmbėmprehta.

Dhe me kėmbė tė verdha, si zogjtė grabitqarė,

ēapojnė prej brazės nė brazė

dhe masin me sy tė zez...

KĖNGA E NJĖMBĖDHJETĖ

Erdhėn tokė-ngrėnėsit me jugun e parė

kur toka e bardhė u qėndis nė lara

me viza pėr brazė, me germa pėr farė.

Erdhėn tokė-ngrėnėsit, arat i matėn, vijat i shėnuan,

e vizė mbi vizė, megje mbi megje paluan,-

tokėn tonė

si fjalėn tonė

me shtatė dylla e mbyllėn.

Dhe ditėt shkojnė. Metohija gufon tambėl.

Le tė shkojnė. Le tė gufojė. Gurrat le t`i luajnė gurėt,

buburrecat e murrmė le tė brejnė lėndinat si sharra,

sythat, duke ēelur, rrembat le t`i fillojnė.

Ti, i Ali Binakut Nimon Alija,-

duart e tepėrta paloji nė prehėr.

Dhe ditėt shkojnė, si kalorės vėllezėr tė njė fisi

qė njėritjetrit nė ndihmė i vrapon dhe asnjėri nuk kthen.

Po vjen pranvera! Lėreni, le tė vijė,

djemt e Ali Binakut, tė Binak Rrustemit,

speca le tė mbjellin, ata qė arat lavrojshin

dhe njėzet brazė me njė tė sjellme mbillshin;

pulat le t`i ruajnė, ata qė ruajshin dhent

dhe tufave u prijshin, dhe kėngė trimėrie kėndojshin,

dhe pushkė qitnin nė shenjė nėpėr bjeshkė.

Nipat e Binak Rrustemit le tė bėhen hyzmeqarė,

mbesat-

hyzmeqare!

Duart lavėrtare t`i palojsh nė prehėr!

KĖNGA E NJĖMBĖDHJETĖ

Fusha ka thithur borėn si pogaēa tablin.

Dhe- burra, mbi bukė betohen!-

nė arat tona ardhėsit plugje kanė pru,

nėn themel po na lavrojnė.

Burra ndėr ardhėsa, burra nėpėr ara,

ndalni plugjet nėpėr braza,

mbani farėn nė grushte,-

ndėgjoni!

Ai plug, qė u ngul nė arat tona,

nuk ėshtė- plug,

s`ėshtė plug, as umi s`ėshtė um!

Ata kanė ngulur thikėn midis nesh

nė mishin tonė tė tokės!

SHĖNIME

(PĖR "ARDHĖSIT" DHE ZANAFILLĖN E TYRE)

Cikli "Ardhėsit" ėshtė shkruar, nė versionin e parė, nė vitin 1937, si dokument lirik i vuajtjeve tė popullsisė shqiptare nė ish-Jugosllavi, si protestė ezopiane kundėr politikės serbomadhe tė marrjes sė tė drejtave, tė shtypjes, tė shpronėsimit dhe tė shfarosjes sė shqiptarėve nė Kosovė e nė Rrafshin e Dukagjinit.

Para luftės shqiptarėve nė Jugosllavi u ishte ndaluar emri i tyre, ndėr shkolla dhe zyra detyroheshin tė pėrdornin gjuhėn serbe, taksat dhe tatimet qė paguajshin ishin mė tė rėnda se kudo brenda shtetit. Kullosat malore tė fshatit ku shqiptarėt e Dukagjinit dilshin gjatė verės, u shpallėn si prona shtetit, dhe kush dėshironte edhe mė tutje tė dalė nė bjeshkė, duhej tė paguante taksa kullose tė mėdha. Me rastin e kolonizimit tė Malazezėve dhe tė Serbėve nė Dukagjin, nė fillim, Shqiptarėve u morėn tė gjitha kullosat, zabelet, vendet komunale prej kah merrshin drunjtė e zjarrit, dhe kėta, sė shpejti u shtrėnguan me ua ēelė ardhėsve parcelat pyjore vetėm pėr rrėnjėt qė nxirnin atje. Mė nė fund qeveritė e gjashtėkallnorit filluan me u marrė shqiptarėve komplekse tė tėra tė tokės sė punueme, shpesh edhe tė mbjelluar, dhe me ua dhėnė ardhėsve. Pakngapak ka ardhur puna sa nė Kosovė e Dukagjin s`kishte gjallni as pėr Shqiptarė as pėr tė ardhurit, pse tė ngushtuem dhe tė gjakosun ndüermjet vete. Pushtetmbajtėsit serbomėdhenjė mu kėtė edhe synonin: ata dojshin qė Shqiptarėt t`i shtrėngojnė ose tė shpėrnguleshin ose tė shfaroseshin (pėr kėtė qėllim kanė tlerue gjakmarrjen, kanė lirue prej gjyqit ardhėsit qė vrsnin Shqiptarėt, u kanė ndalue banorėve Shqiptarė ndihmėn mjekėsore kundėr sifilisit e malarjes, etj.), dhe me kėtė rast t`i gjakėsojnė sa mė tepėr ardhėsit me ta, qė tė jenė tė varur sa mė tepėr prej pushtetit.

Nė versionin e parė, tė botuar mė 1937, nė revistėn "Nasha stvarnost" (Realiteti ynė), cikli "Ardhėsit" ka pasur pesė kėngė ( e pesta ndahej nė tri fragmente). Nė pėrmbledhjen "Prkosne strofe" (Strofa krenare) cikli ka pasur njėmbėnjetė e kėtu ka dymbėdhjetė kėngė.

Fragmenti i parė dhe i tretė nė "Prkosne strofe" tė ish kongės sė pestė, janė dhėnė si kėngė mė vete. I treti ėshtė i pėrpunuar dhe poashtu i ndamė. Janė shkruar rishtas kėnga e katėrt, e gjashtė, e shtatė dhe e tetė, kurse e nėnta e tashme ėshtė botuar mė 1958, sepse dorėshkrimi, si dhe 134 faqe tė dorėshkrimit tė pambaruar dhe tė pabotuar tė traktatit poetik "Kėrlezha si estetik dhe kritik letrar" u gjet pas botimit tė "Prkosne strofe" , nė njė pako qė gjatė okupacionit ka qenė fshehur nė tavanin e shtėpisė sė Dr. Vojisllav Vukotiqit.

Titulli "Ardhėsit-Kėngėt e Ali Binakut" gjithashtu ėshtė si shifėr. Ai duhej tė ishte i paqarte pėr censurėn, dhe i qartė pėr lexuesit aq sa, me anėn e dy pjesėve tė tij, t`u printe nė marrėdhėniet e shtypjes, t`i njihte kush janė viktimat e kush ekzekutuesit dhe, kėshtu, t`i bėnte mė tė qartė madje edhe disa vende qė s`janė shprehur deri nė fund nė tekstin poetik.

(KOMENTET E TEKSTIT)

"Shpendi shenjtė (Kėnga e parė, f. 11).- Shqiptarėt nė Kosovė e Dukagjin e mbajshin lejlekun pėr shpend tė shenjtė; ai i lutet perėndisė ("falet") dhe ėshtė i dashtun te zoti, prandaj i sjell fat shtėpisė ku ndėrton ēerdhėn.

"Pikėllueshėm hėna kėqyr shqiptarinė..." (f. 12).- shqiptarinė, kėtu, tėrėsishėm- Shqiptarėt qė banojnė nė Dukagjin.

"Nė vorre rritet kompiri" (Kėnga e psetė, f. 20.)- Ardhėsve shpesgherė u jepshin edhe vorrezat e lashta tė Shqiptarėve, tė cilat i lavrojshin dhe i mbillshin; e Shqiptarėt, deri nė ardhjen e ardhėsve, nuk kanė dijtė pėr patate, prandaj edhe kėta i mbajshin nė fillim si diēka tė huaj dhe tė ndytė.

"Na ranė, tinėz na ranė" (Kėnga e tetė, f. 25).- Te Shqiptarėt e Dukagjinit mbahej njė zakon i vjetėr qė nė verė dhe kah fundi i pranverės, para dhe pas punės, tė mblidhen nėn bli midis katundit- tė bisedojnė, tė kryejnė punėt midis tyre, t`i mprehin kosat, tė mbėshtjellin nganjė fitil duhan dhe tė dėgjojnė shpotitė mė tė reja. Diku kah 1937-ta pushteti i ndaloi kėto ndeje.

"Kanė qenė tre mbretėr...tre krala" (Kėnga e nėntė, f.27 dhe 28).- Nė periudhėn prej mbarimit tė shekullit XIX deri nė tridhjetėvjetėshin e kėtij shekulli Kosova dhe Dukagjini kanė qenė, nė rend, mė gjatė ose mė shkurt, nėn sundimin e mbretit turk, austriak dhe gjerman, kral Nikollės, kral Petrit dhe kral Aleksandrit.

"Kanė kalue pashėt Shemsi-pashėt, Savė-Pataret, Todor-bashėt (f. 28).-Shemsi-pasha: njėri prej komandantėve tė ushtrisė turke me rastin e shuarjes tė kryengritjes sė madhe tė Shqiptarėve nė Kosovė e Dukagjin, nė fillim tė vitit 1910; ka vrarė me qindra kryengritės, ka djegur njė numėr tė madh katundesh tė Kosovės e Dukagjinit, ka prishur dritaret e vogla tė shtėpive tė panumėrta. Savė-Patara: Sava Llazareviq, komandant i gjandarmerisė malazeze (tė "krillashėve") nė pjesėn e Dukagjinit qė, prej 1912-1915, pati rėnė nėn pushtetin e Malit tė Zi; ka bėrė zullume tė mėdha, plaēkitje, djegie, pushkatime, pėr kėtė e pagėzuan edhe Shqiptarėt me merin Patare; u vra si ēetnik prej pushkės partizane gjatė LĒL.

Toddor basha: Todor Todoroviqi, prefekt i rrethit nė Dukagjin nė vjetėt e parė tė mbretėrisė sė Jugosllavisė, organizues i vrasjes tinėzare, provokuese, plaēkitjeve dhe torturave mbi banorėt shqiptarė (nė Junik et.)

"Ka shėnue Mark Milani..." (Kėnga e nėntė f. 29).- Pėr Mark Milanin, qė e nderojnė shumė edhe atėherė kur sillen ndaj tij si ndaj armikut, Shqiptarėt kanė shumė kėngė.

Radovan Zogoviq: Ardhėsit- Kėngėt e Ali Bunakut * Redaktor teknik: Shemsedin Gorani * Korrektor: Fehmi Spahiu * Tirazhi: 2.000 copė * U shtyp nė Shtypshkronjėn e Sipėrmarrjes gazetare-botuese "Rilindja" Prishtinė

Radovan Zogović

DOŠLJACI

PJESME ALI BINAKA

PJESMA PRVA

Ja Ali Binak brojim svoje mukle brojalnice

i sa zrnim svakim nižem ti o vrat nisku kamenja,

ja Ali Binak-

kunem ti sve do sjemena u odivi!

Zašto mi, zašto mi

ubi na krovu svetu pticu rodu?

Na mom ođaku klanala je alahu,

na mom ođaku ljubila je kljunove bijele

što kao pronik iz grudve zemlje probiju iz ljušture jajeta,

sa mog ođaka širila je na moj dom svoje bijele grane,

i nikad krilom nije oborila jabuku sa grane,

i nikad kljunom nije probila crveno oko trešnje

(da iscuri crvena zjenica)

sveta ptica!

Kad je prva puška pukla na nju-

začuđeno je gledala raširenim očima svetica;

kad je druga puška pukla na nju-

samo se povio vrat kao bijeli cvijet na vjetru;

kad je treća puška pukla na nju-

pala je na mog ođaka, krvava,

na moj krov...

Noć je. Tužno mjesec gleda Škipniju i Metohiju.

Sjedim pred ođakom- po žarovlju je pa zeleni paspalj pepela.

Sve spava... čuje se samo šapat brojalnice.

leži mrtva sveta ptica.

Bijela i krvava - krvavo otvorena grudva snijega,

bijela i krvava - u svojoj krvi jagnje zaspavalo.

čujem, čujem:

sa moje

strehe

kaplje

krv.

PJESMA DRUGA

Oboriše plotove moje kao žito,

prigaziše plotove moje kao poleglo žito;

pogaziše livade moje zelene,

kao grožđe.

Prolećna livada je prebistrena voda zelena-

synce da je ne zamuti svojim prstima-

bijelo ocvala livada je snijeg prvorođeni-

ptica da ne ostavi trag po njemu,

vjetar da ne povalja po rosnoj travi,

da je ne zamrsi!

Oboriše plotove Moje kao žito,

pogaziše livade Moje ka grožđe.

Noga Moga nikad ne stade na njegov plot,

noga Moja nikad ne ostavi stope na njegovoj livadi

(ni kad je po njoj snijeg do kolena!),

ni koza se Moja nikad

ne pope na plot njegov da obrsi glogovi mlad.

 PJESMA TREĆA

O, noći,

Da li to prolaze vojske preko Mostova,

il vjetar krši grane Moga voćnjaka,

ili se slama šljeme pod Mojim krovom?

Ne, ne prolaze vojske preko Mostova,

ni vjetar ne krši grane Moga voćnjaka,

niti se slama šljeme pod Mojim krovom.

To njegov konj hara po MoM kolomboću

svu noć, svu noć...

Čujem ga- to vojska gazi preko njive:

lome se jedre kosti stabljika,

lome se vite sablje listova,

Čujem ga- to dyšmanin ašikuje u klijeti Moje kćeri,

koljenama gazi po njenoj djevojačkoj postelji,

reži kao pas pod grlom bijelim.

Ty je- gazi me kopitom po rebrima!

Ide on po njivi- pod njim padaju otkosi.

On vlažnim usnama drhtavo pipa klipove,

i otkida zubima rumenu bradavicu sa dojke,

i grize-

sa zubi mu pjeni mlijeko.

Između večeri i mene leži mučna godina,

a on je svu noć na meni-

gazi me kopitom po rebrima!

PJESMA ČETVRTA

 Ni kiše više ne pohode zemlju, ni sanak dušu.

I lišće svu noć šapće o rosnom šumoru kiše,

i usne suve da san zašumi ko pljusak.

Zašumi, plaha, u grani orahovoj zašumi,

operi rđu s jabuka, nalij, pazuhe kukuruza,

natopi rosom potrte sjenokose.

Zašumi, blaga. I ja ću usniti, a ti mi šumi,

i njihaj mi do zore granu pod prozorom,

kao kolijevku je njihaj...

Al čemu da šumiš, čemu da mi granu njihaš?

Hoću li sjutra vidjeti preprani pijesak po putu,

i povorke pazarne, kao vesele seobe?

Hoću li vidjeti volove mokrorogove,

i kola za njima, prepunjena bijelog pasulja,

i pasul po putu, ko sedef po drvetu?

Hoću li vidjeti konjice sedlanike,

kad sitno trepere opranim školjkama kopita,

i romore ormom, i pješaci im pyckaju usnama,

a sitna ogledala sa uzda đakovičkih

bacaju bijele leptirove

na granje opahove,

na okna djevojača?

Po livadi mojoj stotinu prtina kao po lanjskom snijegu.

I gle, prolazi on juče podno teških grana mojih trešnja-

stade, i iščaši granu;

a na njoj, na raskinutom đerdanu,

zadrhtaše i prosuše se crveni dragulji trešanja.

I rana gdje je iščašena grana

napuni se krvlju...

PJESMA PETA

Bojim se mukle sobe u sutonu,

bojim se pustih ovnujskih zvova što vise na tavanu

i tiho na vjetru jecaju.

I bježim pod lipu, skrstim noge na ledinu,

i čekam, čekam...Da ovce i krave, sa paše, napune seoske sokake,

da unesu radost u selo,

da unesu sa polja cvijeće među papcima,

da unesu mliko u vimenima...

Bojim se mukle sobe u sutonu,

brojim se pustih ovnujskih zvona što vise na tavanu

i tako na vjetru jecaju.

I bježim pod lipu, skrstim noge na livadu,

i čekam, čekam-

Da ovce i krave, sa paše, napune seoske sokake,

da unesu radost u selo,

da unesu sa pola cvijeće među papcima,

da unesu mlijeko u vimenima...

Bojim se mukle sobe u sutonu,

bojim se pustih zvona što tiho na vjetru jecaju,-

i bježim pod lipu, i skrtim noge na ledinu,

i čekam.-

Sa polja, syvim kopitama ulica,

u selo utiče nečujna poplava sutona,

vrh đerma uzlijeće i pada, ko ptica, na užetu,

sokaci i plotovi mirišu na koprive.

Pustoš... Poplava potopa raspukle đemija kuća.-

Neće krave u vedrima vimena unijeti mlijeko u selo,

neće ovce unijeti cveće među papcima,-

stada se naša, bijela, raznišaše kao zubi,

torovi i pašnjaci sy naši preorani.

Znaš li ti kako psi laju kod ovaca u stanu,

znaš li ti kako laveži njihovi bukte

(bukte!)kao radosni ognjevi oko torova,-

znaš li ti kako je puna sisa u ustima jagnjeta?

PJESMA ŠESTA

Stada se naša bijelaraznizaše kao zubi,

u travu urastoše putevi k planinama.

I dani ljetnji, putnici žedni, dolaze i prolaze,

a oblaka nema ni smora ni na more.

Podne je. Ćelopek gori. Visi malaksalo granje,

kamenje miriše oporo, po suporu.

Pas krđene ovce idu po vreloj ulici,

kao slijepe i jedna za drugiu svezane.

I gdje god bio, gdje sio, čujem: jauču psi ovčari,

i dubu jame, i cvile ispod zemlje,-

od žega cvile, od tuge za planinom.

I dani žedni dolaze i prolaze,

a oblaka nema ni s mora ni na more.

Podne je. Čelopek gor. U planini prskaju potoci,

i rose trave, i rose jele do kolena.

I česme prebacuju dugačka borova kopita,

Kako da zaspim? Kud budan da pogledam?

Hoću li na zabran, kud ni jagnjad nisu puštana,

a sad planduju krave u krmci došljački?

Hoću li na kaleme mezimce, koje vjetar nije svijao,

a sad ih lome kosmate koze došljačke?

Hoću li na puteve pazarne, kud ralju bosi volovi

i kola cvile, točkovi glavinjaju?

Hoću li na rijetke jahače i konje sedlanike

od kojih bosi pješaci skrivaju noge u jarku?

Hoću li na ljude- oružnike i kosače,

s bisagama o vratu-

niskama paprika o ramenu?!

Čemu da šumiš, čemu da mi granu njihaš?

PJESMA SEDMA

Ne plači, bre, Ziz Nimon, Nimon Ali,

ne plači u snu, ne kuni svoje čobanstvo,

ne sanjaj planine, ni pašnjake rosne do kolena,

ni plandišta ne sanjaj, ni čeme ledenice.

Spavaj, čobanko, pod djedovom rukom sjenovitom,

čobanko moja ranoranko!

I rano porani, i kravu niz kamen-polje pojavi,

niz Bistricu, rijeku presušenicu.-

Ty će naći grki listak na grani,

i rose će naći- rose na kamenu.

Ne plakuj u snu, ni godine svoje ne kuni,

ne sanjaj lišajeve crne na ledini

gdje trava gine, pod djedovom rukom čuvalicom,

čobanko moja lakosanko!

Dolaze kiše jesenje- kiše će zemlju oprati,

oprati, sjemenom zasijati.

Izbiće trava, i sve će pokriti trava,

zelena trava

zaborava.

Ne boluj, jasiko, ne lomi tanane grane,

ne kidaj sitnu kosu, ne lomi tanane grane,

ne strepi od lijeske, ne sanjaj mrtvaca-pogibalca,

koga su pod granom ubili, i lice mu lopuhom pokrili.

Spavaj, čobanice moja zlosanice!

Dolaze kiše jesenje- kiše će zemlju oprati,

oprati, sjemenom zasipati.

Izbiće trava, i sve će pokriti trava,

zelena trava

zaborava.

Spaavaj, čobanko moja ranoranko!

Da rano poraniš, da kravu na pašu pojaviš.

Da nađe hrane- makar grki listak na grani,

i rose da nađe, makar na kamenu!

PJESMA OSMA

Udariše na nas, iz potaje udariše,

na stanku jutarnjem pod lopom ydariše.

I oboriše nas, paspasaše, pogaziše,

kao dyšmani snoplje dyšmansko.

Udariše na nas pod lipom sjenovitom

što granjem nadvija raskršće triju puteva

i vrhom stoji između vitih dimnjaka.

Udariše na nas, pod lipom udariše

gdje su nam djedovi sjedjeli u jutra ljetnje i večeri,

i pitali se za zdravlje, pitali za otkose,

u trud kresali, oblake tolkovali,

i kose klepali, i konje provodili.

I oboriše nas, raspasaše, na travi pogaziše,

gdje smo, u jutra rano, u sutone ljetnje teškosjene,

sjedeli i mi, nevoljom stješjeni,

s motikama tupim, kosama izjedenim,-

i čekiće kosne, i brige, i duvan dijelili,

i riječ uzdanici od usta do usta prenosili

kao supret jutarnji

s ognjište.

lepeći na vjetru, prskaju po pojništvu.

I borovi huje nemušte, hladovito

kao u davne,

pradavne

dane u planini.

Koja gora razgovora nema? Štedim-gora razgovora nema.

Ni pse više ne sluša, ni bradve doglasnice;

ni grozdove pastirskih pušaka sa pašnjaka.

Tu blušturi ustaju, prepastaju puste katune,

i zemlja pregriza jalove koce topova,

i trave proniču kroz štice i vrljike.

Stada sa naše bijela raznizaše kao zubi,

u zemlu urastoše putevi i solila.

U travi naših planina, u visokoj posnoj travi,

vučice peru sise, i doje vučad,

i doje vučad-

na pustoj paš naših planina!

PJESMA DEVETA

Pale su šume naše,

kao pokošene vojske.

Zemlju kao krmci pijemo,

tražeći žile drveća.

Izvore naše i potoke okrenuš od nas,

vade su naše presahle kao na piesku.

Bodu za bašte i za njive-

za novce kupujemo.

I eto- s pašnjaka naših i iz šuma

i na njive naše pređoše šarena koplja bez zastava,

i na njive naše pređoše sprave tronožice.

i žutim nogama, kao tice grabljivice,

sprave kraču brazdama,

i crim okom mjere.

 PJESMA DESETA

 Dođoše zemljojedi za prvom jugovinom

kad zemlju bijelu ispisa prošarica

crtama za brazde, slovima za sjemenje.

Dođoše zemlojedi, izmjeriše njive, linije zarezaše,

i upisaše, i propisaše,

i crte na crtu, među na među preložiše,-

našu nam zemlju

ko riječ našu

pečatom zatvoriše.

I dani idu. Ravnica pjeni mlijekom.

Nek idu. Nek pjeni. Nek vrela pokrenu kamnje,

nek mravi uljani pomile preko puteva,

neka pupoljci, pupeći, pokrenu grane.

Ti Ali Binaka Nimon Ali-

ruke puste složi preko krila.

I dani idu, kao konjici jednoplemena braća

što hitaju jedan drugom u pomoć i ni jedan se ne vraća.

Dolazi proleće! Nekaga neka dollazi,

neka sinovi Ali Binaka, Binak Rustema

Sad lipa čami sama. I ja je starac polazim

čim sjenka njena pokrije vrelu ulicu,

i sjednem pod granje, skrštim noge na ledinu,

susjede pitam za zdravlje, kjih nema.

I sjedim, sjedim. S granama razgovaram

jezokom lišća. I ptice razumijem.

I ptice vele: ne viju vjetri u grane

da ptice pomore, da ptice obore sa grane,

no da grane-

no da grane ptice odbrane!

papriku sade, koji su orali oranja

i dvadeset brazda sijali iz zamaha,

neka kokoše čuvaju, koji u ovce čuvali

i krda vodili, i pjesme bugarili.

Neka unuci Ali Binaka postanu izmećari,

unuke-

imećarke!

Ruke puste složi preko krila!

 PJESMA JEDANAESTA

 Ravnica je jutros popila snijeg kao pogača mlijeko.

I- ljudi, hljebom se zaklinjem,-

na naše njive došljaci su donijeli plugove,

ore nam pod temeljom!

ustavite plugove u brazdama, zadržite sjeme u šakama,-

čujte!

Plug taj, što se zario u naše oranice,

nije plug,

nije plug- ni sjeme nije sjeme!

To otrov siju, to su nož zarili između nas

u meso prolećne zemje!

---------------------------------

San se razbio Ali Binaku kao oboren grčag i noći su pastale tvrde i bezkonačne. Duge i duge noćne sate leži on budan na staroj koži-ugičini, a u gluhe ponoći u ranu pred zoru sjedi pred ođakom, u kome po običaju svojih predaka sam loži vatru.,- sjedi, razmišlja i broji brojalnice- očeljana bijela brada rumeni se prema plamenu kao svila metohijskih kukuruza. Šapće suvo lišće usana, šapću brojalnice- teška su vremena nastala, trag hoće da se utre plemenu Ali Binaka iz Metohije.

Lakše je bilo njegovim precima u njegovim godinama: ostave ralo i kosu, ostave pušku i ostanu na kuli; lože vatru na ođaku velike sobe, upravljaju radom svojih sinova i bratanića, odlaze na đurđevdanske sudove staraca, mire kućne svađe, dočekuju muške goste, paze na mlade žene i klanjaju alahu. Ali šta da radi, šta da radi tari Ali Bunak, kako da ostane na kuli, kud iz nje da iziđe- teška su vremena nastala, trag hoće da iskopaju i njemu i njegovom plemenu... 

E ribotoi:

Shqipėria etnike 2005.